Aš esu sutikęs tiek daug skirtingų žmonių savo gyvenime ir dažnai susimąstau, ar darbas su energija – Perkūnu – gali būti susijęs su jų mąstymo būdais. Gilindamiesi į energijos darbą, pradėkime nuo pačios šių minčių ištakos.
“Per-kūnas” – tai žodis, kaip ir bet kuris kitas, bandantis perteikti kokią nors prasmę. Pažodžiui jis reiškia „per kūną“, kas galėtų būti tapatinama su „siela“ ar „dvasia“, nors gal turintis ir tikslesnę prasmę. Iki galo paaiškinti jį beveik neįmanoma, tačiau galbūt, kalbėdamas kaip vienas fizinis kūnas kitam – o ne pats Perkūnas – galiu bent priartėti prie tiesos.
Yra tu kaip kūnas – biologinė mašina su smegenimis, galinčiomis matyti, spręsti ir reaguoti. Kūnas yra šventas ir nepaprastai pažangus darinys, kurio technologija pranoksta bet kokią mums žinomą dabartinę technologiją. Siela negali apgyvendinti šiandieninių robotų, nes ji veikia visiškai kitokiu principu. Vis dėlto kūnas gali būti lengvai paveiktas tokių medžiagų kaip alkoholis ar kiti narkotikai, kurie aptemdo ar silpnina jo sąmoningumą.
Tada yra tu kaip Perkūnas – tavo siela arba dvasia, stebėtojas, slypintis už kito stebėtojo. Tavo kūnas tėra tavo atvaizdas, tavo šviesos atspindys.
Mes, kaip visuma, labiau panašūs į idėją – tarsi pačią visatą. Mes esame tie, kurie sukūrė tikrovę. Visi esame tos pačios visumos dalis, tačiau kažkuo skirtingi. Mūsų „pilotai“, mūsų sielos, yra unikalūs. Esame amžini ir dalyvaujame nesibaigiančiame kūrybos procese. Mūsų idėjos galiausiai formuoja tikrovę. Mūsų kūnai irgi yra kūriniai – tarsi transporto priemonės ar šventi namai, padedantys mums patirti ir sąveikauti su pasauliu.
Anapus fizinio: Perkūnas
Perkūnas, dvasinis aspektas, negali būti paveiktas fizinėmis priemonėmis. Kol kūnas suvokia tik tai, ką gali matyti, girdėti ir jausti materialiame pasaulyje, Perkūnas mato toliau. Tai tarsi panerti į krištolo skaidrumo vandenį: viskas staiga tampa aišku. Tokioje būsenoje galiu matyti kitų žmonių Perkūną ir tiesiogiai bendrauti su jų dvasia.
Vis dėlto kiekvienas iš mūsų šiek tiek to patyrėme – pavyzdžiui, kai netikėtai atsisuki, nes jauti, kad kas nors į tave žiūri, arba kai gauni skambutį tuomet, kai galvojai apie konkretų žmogų: „Ei, kaip tik apie tave galvojau!“ Tai tas pats reiškinys, tik daug gilesnis ir stipresnis: čia informacija sklinda be žodžių ar kitų apčiuopiamų priemonių. Ten laikas jaučiamas kitaip, o būnant toje būsenoje, kūnas panyra į tarsi sapnišką būdravimą.
Prieš kurį laiką mes visi buvome vieningi ir žinojome viską – iki tol, kol atsirado vadinamieji „užblokuotieji“ arba „robo-žmonės“, kurie garbino paviršutiniškus dalykus ir pripažino vien tik fizinį kūną, nematydami nieko daugiau. Jie pradėjo daryti sunkiai suvokiamus dalykus vieni kitiems ir galiausiai pavergė pasaulį.
Visuomenė, kontrolė ir pamiršta tapatybė
Bėda ta, kad žmogus (fizinis „aš“) turi kasdienių atsakomybių. Visuomenė siekia kontrolės, priespaudos ir reikalauja, kad dirbtume – kitaip rizikuojame likti net be būtiniausių priemonių. Tuo tarpu mūsų tikrasis „aš“ verčiau būtų ramybėje ir mąstytų. Laikui bėgant, pamirštame, kas esame iš tiesų.
Istorijoje buvo sielų, bandžiusių išlaisvinti žmones iš šios iliuzijos, skatinant atkurti ryšį su tikruoju savimi. Dažnai jos būdavo nesuprastos ar užpultos, o jų mokymai iškraipomi dėl trumpalaikės, savanaudiškos naudos. Tai tapdavo perspėjimu kitiems neiti tuo pačiu keliu. Tokiu būdu valdantys asmenys iškraipė jų žodžius, siekdami išlaikyti autoritetą.
Kai žmonės vartoja narkotines medžiagas – alkoholį, nikotiną, kofeiną – kūnas chemiškai paveikiamas, ir jie dar labiau praranda ryšį su savo tikruoju „aš“. Sveikas kūnas geriau priima ir iššifruoja signalus iš dvasios, o nesveikas tampa lyg mašina be piloto, veikianti autopilotu ir atitrūkusi nuo tikrojo dvasinio vadovo.
Ar mes visi esame dievai?
Taigi, ar egzistuoja vienas Dievas, ar mes visi esame dievai?
Mes visi esame dievai. Mes – visata, kiekvienas iš mūsų yra lygiateisis jos dalyvis. Nė vienas nėra iš esmės geresnis ar blogesnis – tik kitoks. Kiekvienas iš mūsų nešiojame savyje dieviškumo dalį. Kodėl tada religiniai ar visuomeniniai mokymai dažnai teigia kitaip? Gal dėl išorinės kontrolės, o gal tai pusiau teisinga tiesa, kuri laikui bėgant buvo klaidingai interpretuota.
Vienas iš būdų į tai žiūrėti – tu esi savosios egzistencijos dievas, tavo asmeninis kelias svarbiausias šiame vienišame šokyje su kitais, ir galiausiai tu turėtum susijungti su savo vidiniu dieviškumu, o ne garbinti kažką išorinį. Bet gal ir pati tiesa yra viena, tik labai sudėtinga. Tas, kuris visą gyvenimą praleido karštame klimate, gali neįsivaizduoti, kad vanduo gali būti kietas kaip ledas; jam jis visada skystas ir švelnus. Net jei tiesa viena, tai nereiškia, kad ji paprasta.
Pasaulyje, kuris mėgina atskirti kūną nuo sielos, tam, kuris pajunta, kaip juos vėl sujungti, gali kilti stiprus noras saugoti šią žinią, sakant: „Klausykit tik manęs ar tik to“, kad ji nebūtų iškreipta. Iš tiesų, daugelis iškraipo tiesą dėl asmeninės naudos jos net nesuprasdami, bet tokia nauda trumpalaikė. Mūsų fiziniai kūnai mirs, o drauge su jais išnyks ir iliuziniai pelnai.
Gyventi pilnatviškai, vadovaujantis širdimi
Tačiau gyvenkite kuo ilgiau ir išlikite kuo sveikesni. Mirtis nėra pabėgimas ir jums nepadės. Būkite geri, leiskite širdžiai jus vesti, kiek tik įmanoma. Kelias, vedamas širdies, – vienintelis tikrai vertas pasirinkimas, suteikiantis ilgalaikį pasitenkinimą ir turi išliekamąją vertę. Jei juo žengsite, niekada nebenorėsite grįžti atgal.
Klausykit tik vienintelio dievo – to tylaus ir švelnaus, subtilaus balso, kurį turite savo širdyje; būtent to, kurį visi mėgina užgožti.
Galbūt egzistuoja vienas Šaltinis, o mes esame jo spinduliai. Kai kurie iš mūsų tai ima pastebėti ir dalijasi su kitais. Mano paties perkūnas jaučiasi kaip gydanti: galiu padėti atkurti dalį to ryšio kitiems, kad jie tai patys pajustų, o ne vien klausytų mano žodžių. Man net nepatinka daug kalbėti; kai užmezgate tiesioginį ryšį su savimi, žodžiai tampa gremėzdiški ir praranda savo galią. Tu pasakai viena, kitas žmogus išgirsta ką kita, o tikrasis žinojimas išslysta.
Galbūt laikui bėgant galėsiu iki galo padėti kitam žmogui sugrįžti į jo tikrąjį „aš“.
Gal net galėčiau tai padaryti per atstumą ar masiniu mastu – tarsi šiltas, apvalantis lietus, nuplaunantis mūsų skausmą ir iliuzijas. Jeigu taip nutiks, galbūt pagaliau pasibaigs įkalinimo kūne ciklas, ir mes pabusime, norėdami suprasti, kas iš tikrųjų esame. Prieš mano laikui pasibaigiant.