Sutikau tiek daug skirtingų žmonių savo gyvenime ir susimąsčiau, ar Perkūnas galėtų būti susijęs su jų mąstymo būdais.
„Per-kūnas“ tėra žodis, kaip ir bet kuris kitas, bandantis perteikti tam tikrą prasmę. Pažodžiui jis reiškia „per kūną“, kas galėtų būti tapatu „sielai“ ar „dvasiai“, tačiau galbūt turi tikslesnę konotaciją. Tai beveik neįmanoma iki galo paaiškinti, bet galbūt, kalbėdamas kaip vienas fizinis kūnas kitam—o ne kaip pats Perkūnas—priartėsiu prie esmės.
Yra tu kaip kūnas—biologinė mašina su smegenimis, gebančiomis matyti, spręsti ir reaguoti. Tačiau šį kūną lengva paveikti tokiomis medžiagomis kaip alkoholis ar kiti narkotikai, kurie aptemdo arba iškraipo jo sąmoningumą. Ir tada yra tu kaip Perkūnas—tavo siela ar dvasia, stebėtojo stebėtojas. Tavo kūnas yra tik tavo atvaizdas, tavo šviesos atspindys.
Mes, kaip visuma, esame labiau panašūs į idėją—tarsi pati visata. Mes esame tie, kurie sukūrė realybę. Visi esame tos pačios visumos dalis, bet kažkuo skirtingi. Mūsų „pilotai“, mūsų sielos, perkūnai, yra unikalūs. Esame amžini, dalyvaujame nesibaigiančiame kūrybos procese. Mūsų idėjos galiausiai formuoja realybę. Mūsų kūnai taip pat yra kūriniai—tarsi transporto priemonės ar namai, suteikiantys galimybę patirti ir sąveikauti su šiuo pasauliu.
Perkūnas, dvasinė dalis, nėra paveikiamas fizinėmis priemonėmis.
Kol kūnas suvokia tik tai, ką gali matyti, girdėti ir jausti materialiajame pasaulyje, Perkūnas mato kur kas daugiau. Tai panašu į nėrimą į krištolo skaidrumo vandenį: viskas staiga tampa aišku. Tokioje būsenoje galiu matyti kitų žmonių Perkūną, tiesiogiai bendrauti su jų dvasia. Tačiau visi kažkiek yra tai patyrę—pavyzdžiui, kai staiga atsisuki, nes jauti, kad kažkas į tave žiūri, arba gauni skambutį iš žmogaus, apie kurį ką tik galvojai: „Ei, kaip tik apie tave galvojau!“ Tai tas pats reiškinys, tik žymiai gilesnis ir stipresnis, čia informacija teka be žodžių ar materialių priemonių. Laikas ten jaučiamas kitaip, o kai esu toje plotmėje, mano kūnas tarsi panyra į svajingą būseną.
Iššūkis tas, kad žmogus (fizinis „aš“) vis tiek turi kasdienių atsakomybių. Visuomenė siekia kontrolės, tad reikalauja, kad dirbtume—kitu atveju rizikuojame likti be būtiniausių priemonių. Tuo tarpu mūsų tikrasis „aš“ norėtų tiesiog pabūti ir mąstyti. Laikui bėgant, pamirštame, kas iš tiesų esame.
Visais laikais pasitaikė sielų, kurios bandė padėti žmonėms išsilaisvinti iš šios iliuzijos, skatindamos juos atkurti ryšį su savo esme. Dažnai šios sielos buvo nesuprastos ar net užpultos, o jų mokymai iškraipomi dėl trumpalaikės, savanaudiškos naudos. Tai tapo perspėjimu kitiems nepaliauti tuo pačiu keliu. Taip valdantys žmonės iškraipė žinią, kad išlaikytų savo autoritetą.
Kai žmonės vartoja narkotikus—alkoholį, nikotiną, kofeiną—kūnas chemiškai paveikiamas, ir žmogus dar labiau praranda ryšį su tuo, kas jis iš tiesų yra. Sveikas kūnas geriau priima ir iššifruoja dvasią, o nesveikas tampa lyg pilotą praradusi mašina, veikianti autopilotu, atsieta nuo savo tikrojo dvasinio vadovo.
Taigi, ar yra vienas Dievas, ar mes visi esame dievai?
Mes visi esame dievai. Mes esame visata, kiekvienas lygus jos dalis. Nė vienas nėra iš esmės geresnis ar blogesnis—tik kitoks. Kiekvienas esame dalelė dieviškumo. Tad kodėl religiniai ar visuomeniniai mokymai dažnai tvirtina priešingai? Gali būti, kad taip siekiama išorinės kontrolės. O gal tai tik iš dalies teisinga tiesa, kuri laikui bėgant buvo klaidingai interpretuota. Vienas būdas tai suvokti: tu esi savo paties gyvenimo dievas—tavo asmeninis kelias svarbiausias, nors ir vyksta savitu šokiu kartu su kitais, todėl galiausiai turėtum susijungti su dieviškumu savo viduje, o ne garbinti kažką išorinį.
Pasaulyje, kuris mėgina atskirti kūnus nuo sielų, tam, kuris atstato šį ryšį, gali kilti noras saugoti tai, ką rado, sakant: „Klausykit tik manęs“, kad neleistų kitiems to sugriauti. Iš tiesų daugelis iškraipo tiesą dėl savanaudiškų tikslų, tačiau toks klastos pelnas būna trumpalaikis. Mūsų fiziniai kūnai galiausiai miršta, o kartu su jais dingsta ir iliuziniai laimėjimai.
Gali būti, kad egzistuoja Vienas Šaltinis, o mes esame jo spinduliai. Kai kurie iš mūsų tai ima pastebėti ir dalijasi tuo su kitais. Mano paties siela - perkūnas jaučiasi lyg gydanti dvasia: galiu padėti kitiems atkurti dalį to prarasto ryšio, kad jie patys tai patirtų, o ne tik išgirstų iš manęs.
Galbūt laikui bėgant galėsiu iki galo padėti kitam žmogui sugrįžti į jo tikrąjį save.
Galbūt net galėsiu tą padaryti nuotoliniu būdu, ar masiškai—tarsi šiltas, apvalantis lietus, nuplaunantis skausmą ir iliuzijas. Jei taip nutiks, galbūt kūno nelaisvės ratas pagaliau užsibaigs, ir mes pabusime, kad suvoktume, kas iš tiesų esame.