Aš esu sutikęs tiek daug skirtingų žmonių savo gyvenime ir dažnai susimąstau, ar darbas su energija – kartais vadinamas Perkūnu – gali būti susijęs su jų mąstymo būdais. Gilindamiesi į energijos darbą, pradėkime nuo pačios šių minčių ištakos.
“Per-kūnas” – tai žodis, kaip ir bet kuris kitas, bandantis perteikti tam tikrą prasmę. Pažodžiui jis reiškia „per kūną“, o tai galėtų būti tapatinama su „siela“ ar „dvasia“, tačiau gal turintis ir gilesnę reikšmę. Iki galo paaiškinti tai beveik neįmanoma, bet kalbėdamas kaip vienas fizinis kūnas kitam (o ne kaip pats Perkūnas) galbūt galiu priartėti prie esmės.
Yra tu kaip kūnas – biologinė mašina su smegenimis, galinčiomis matyti, spręsti ir reaguoti. Kūnas yra šventas ir nepaprastai pažangus darinys, kurio vidiniai procesai pranoksta mums žinomą dabartinę technologiją. Siela negali apgyvendinti šiandieninių robotų, nes ji veikia visiškai kitokiu principu. Vis dėlto kūnas gali būti lengvai paveiktas tokių medžiagų kaip alkoholis ar kiti narkotikai, kurie aptemdo ar silpnina jo sąmoningumą.
Tada yra tu kaip Perkūnas – tavo siela arba dvasia, „stebėtojas, stebintis stebėtoją“. Tavo kūnas tėra tavo atvaizdas, tavo šviesos atspindys.
Mes, kaip visuma, labiau primename idėją – tarsi pačią visatą. Mes esame tie, kurie sukūrė tikrovę. Visi esame tos pačios visumos dalis, tačiau kažkuo skirtingi. Mūsų „pilotai“ – mūsų sielos – yra unikalūs. Esame amžini ir dalyvaujame nesibaigiančiame kūrybos procese. Mūsų idėjos galiausiai formuoja tikrovę. Mūsų kūnai irgi yra kūriniai – tarsi transporto priemonės ar namai, padedantys mums patirti ir sąveikauti su pasauliu.
Anapus fizinio: Perkūnas
Perkūnas, dvasinis aspektas, negali būti paveiktas fizinėmis priemonėmis. Kol kūnas suvokia tik tai, ką gali matyti, girdėti ir jausti materialiame pasaulyje, Perkūnas mato toliau. Tai tarsi panerti į krištolo skaidrumo vandenį: viskas staiga tampa aišku. Būdamas toje būsenoje, galiu matyti kitų žmonių Perkūną ir tiesiogiai bendrauti su jų dvasia.
Vis dėlto kiekvienas iš mūsų šiek tiek to patyrėme – pavyzdžiui, kai atsisukame, pajutę, jog kas nors į mus žiūri, arba gauname skambutį kaip tik tuo metu, kai galvojome apie konkretų žmogų: „Ei, kaip tik apie tave galvojau!“ Tai tas pats reiškinys, tik kur kas gilesnis ir stipresnis: čia informacija sklinda be žodžių ar kitų apčiuopiamų priemonių. Ten laikas jaučiamas kitaip, o būnant tokioje būsenoje, kūnas panyra į savotišką sapnišką budrumą.
Prieš kurį laiką mes visi buvome vieningi ir žinojome viską – iki tol, kol atsirado vadinamieji „užblokuotieji“ arba „robo-žmonės“. Jie garbino paviršutiniškus dalykus, pripažindami vien tik fizinį kūną ir nepaisydami nieko daugiau. Jie ėmė daryti sunkiai suvokiamus dalykus vieni kitiems, galiausiai pavergė pasaulį ir įklampino žmoniją į nesibaigiantį karmos ratą.
Visuomenė, kontrolė ir pamiršta tapatybė
Bėda ta, kad žmogus (fizinis „aš“) turi kasdienių atsakomybių. Visuomenė siekia kontrolės ir verčia mus dirbti – kitaip rizikuojame netekti būtiniausių priemonių pragyvenimui. Tuo tarpu mūsų tikrasis „aš“ verčiau būtų ramybėje ir mąstytų. Laikui bėgant, pamirštame, kas esame iš tiesų.
Istorijoje buvo sielų, siekiančių išlaisvinti žmones iš šios iliuzijos ir paskatinti atkurti ryšį su tikruoju savimi. Deja, dažnai jos būdavo nesuprastos arba užpultos, o jų mokymai iškraipomi dėl trumpalaikės, savanaudiškos naudos. Tai tapdavo perspėjimu kitiems vengti to paties kelio. Taip valdantys iškraipė jų žodžius, siekdami išlaikyti savo autoritetą.
Kai žmonės vartoja narkotines medžiagas – alkoholį, nikotiną ar kofeiną – kūnas chemiškai paveikiamas, tad jie dar labiau praranda ryšį su savo tikruoju „aš“. Sveikas kūnas geriau priima ir iššifruoja signalus iš dvasios, o nesveikas tampa lyg mašina be piloto, veikianti autopilotu, atitrūkusi nuo savo dvasinio vadovo.
Ar mes visi esame dievai?
Taigi, ar egzistuoja vienas Dievas, ar mes visi esame dievai?
Mes visi esame dievai. Mes – visata, kiekvienas iš mūsų yra lygiateisis jos dalyvis. Nė vienas nėra iš esmės geresnis ar blogesnis – tik kitoks. Kiekvienas iš mūsų nešiojame savyje dieviškumo dalį. Kodėl tada religiniai ar visuomeniniai mokymai dažnai sako kitaip? Gali būti, kad dėl išorinės kontrolės. O gal tai pusiau teisinga tiesa, kuri bėgant laikui buvo klaidingai interpretuota.
Vienas iš būdų į tai žiūrėti – tu esi savo egzistencijos dievas, tavo asmeninis kelias svarbiausias šiame individualiame šokyje su kitais. Galiausiai tu turėtum susijungti su dieviškumu savyje, o ne garbinti ką nors išorinį. Bet gali būti, kad tiesa visgi yra viena, tik labai sudėtinga. Kaip žmogui, gyvenančiam vien karšto klimato zonoje, sunku patikėti, jog vanduo gali būti kietas it ledas – jam jis visada skystas ir švelnus. Net jei tiesa viena, tai nereiškia, kad ji paprasta.
Pasaulyje, kuris mėgina atskirti kūną nuo sielos, tas, kas sugeba juos vėl sujungti, gali norėti saugoti savo atradimą sakydamas: „Klausykit tik manęs“, kad jo niekas neiškreiptų. Iš tiesų daug kas iškraipo tiesą dėl savanaudiškų tikslų, tačiau tokia nauda trumpalaikė. Mūsų fiziniai kūnai kada nors mirs, ir su jais išnyks bet kokie iliuziniai pelnai.
Gyventi pilnatviškai, vadovaujantis širdimi
Tačiau gyvenkite kuo ilgiau ir išlikite kuo sveikesni. Mirtis nėra pabėgimas ir jums nepadės. Būkite geri, leiskite širdžiai jus vesti kiek įmanoma ilgiau. Kelias, vedamas širdies, – vienintelis tikrai vertas pasirinkimas, suteikiantis ilgalaikį pasitenkinimą. Jei juo žengsite, niekada nebesinorės grįžti atgal.
Būkite šiame momente, nes tai viskas, ką iš tiesų turime ir esame – ši akimirką. Tad šioje akimirkoje ir spinduliuokite kuo daugiau šilumos, valykite pasaulį savo tyrais veiksmais. Atblokuokite save ir aplinkinius, rūpinkitės savimi bei vieni kitais, kol išnyks visos spragos, pro kurias gali veikti žalingi apsėdimai.
Klausykit tik vienintelio dievo – to tylaus ir švelnaus, subtilaus balso, kurį turite širdyje; būtent to, kurį visi mėgina užgožti.
Galbūt egzistuoja vienas Šaltinis, o mes esame jo spinduliai. Kai kurie iš mūsų tai pajunta ir dalijasi tuo su kitais. Mano paties siela jaučiasi lyg gydanti: galiu padėti kitiems bent iš dalies atkurti šį ryšį, kad jie tai išgyventų patys, o ne vien klausytų, ką sakau. Man net nepatinka daug kalbėti: kai užmezgate tiesioginį ryšį su savimi, žodžiai pasidaro gremėzdiški, praranda savo galią. Tu pasakai viena, kitas žmogus supranta kitaip, o tikrasis žinojimas išslysta.
Galbūt ilgainiui galėsiu iki galo padėti kitam žmogui sugrįžti į jo tikrąjį „aš“.
Gal net galėčiau tai padaryti per atstumą ar masiškai – tarsi šiltas, apvalantis lietus, nuplaunantis mūsų skausmą ir iliuzijas. Jeigu tai pavyks, galbūt galiausiai bus užbaigtas įkalinimo kūne ciklas, ir mes pabusime norėdami suvokti, kas iš tikrųjų esame. Prieš pasibaigiant mano laikui.