Jau seniai esu pasiryžęs sekti savo širdimi ir dažnai susimąstau, kaip tapti stipresniam, susiduriant su gyvenimo iššūkiais. Visai neseniai pasidalinau su draugu, kaip man sunku vienu metu padėti keliems žmonėms. Trys jau buvo atėję, dar keli norėjo ateiti, tačiau paprasčiausiai nebegalėjau priimti ketvirtojo. Draugo reakcija maloniai nustebino. Jis tarė:
„Ei, tu nesupranti, kiek tai nerealu. Net jei padėtum vienam žmogui per mėnesį – ar net per metus – tai vis tiek neįtikėtina. Tai, ką darai, apskritai yra grynas stebuklas. O tu čia skundiesi, kad gali padėti tik vienam žmogui per dieną? Nusiramink!“
Tokie žodžiai padėjo man pamatyti platesnį vaizdą. Vis dėlto nauja mintis nedavė ramybės: jei jau įmanoma padėti žmogui tiesiogiai arba per atstumą, gal egzistuoja galimybė padėti keliems žmonėms vienu metu? Ar įmanoma, kad gydanti energija apimtų kelias vietoves ar net didžiules teritorijas? Ar pakylėti ištisus regionus iš tamsos, kad žmonės prisimintų savo širdies balsą, o ne griebtųsi žalingų minčių? Jei toks masinis gydymas įmanomas, kaip greitai jis veiktų, kokio stiprumo būtų? Ar kada nors pavyktų apgaubti visą pasaulį?
Šie klausimai mane žavi, bet taip pat suprantu, kad dar laukia ilgas kelias. Mano laikas, resursai ir jėgos riboti. Vis dėlto viltis išplėsti savo pagalbą kitiems nepaliauja kirbėti manyje.
Vienoo vakaro istorija: galimybių įrodymas
Neseniai lankiausi pas draugę – talentingą ir labai kūrybingą architektę. Dieną leidome dirbdami prie skirtingų projektų bendroje erdvėje. Turiu savybę išvalyti aplinką, kurioje būnu, todėl mintys tampa sklandesnės, o energija – palaikanti. Buvome įsigilinę į darbus, kai pas draugę iš Londono atvyko jos bičiulė.
Netrukus pastebėjau, kad ją lydi tam tikra prislėgta energija – tarsi depresinis šleifas, lėtinantis jos veiksmus. Kuo ilgiau ji išbuvo, tuo aiškiau tai jutau. Pajutau norą padėti, todėl nesuvaržytai paklausiau, ar galėčiau ją „patikrinti“. Mano architektė-draugė nuoširdžiai paragino:
„Taip, daryk! Bus įdomu. Jis kažką padaro, kažkas įvyksta, o tu pasijunti geriau taip, kaip net nesitikėjai.“
Viešnia iš Londono sutiko – blogiausiu atveju, jei nieko nepajus, vis tiek smagiai praleisime laiką. Mano draugė architektė liko prie savo neatidėliotinų darbų, o mes su viešnia nuėjome į kitą kambarį.
Seansas kitame kambaryje
Ten greitai „peržvelgiau“ ją, kad suprasčiau pagrindines jos prastos savijautos priežastis. Išsiaiškinęs, kas vyksta, paprašiau atsigulti lovoje taip, kad niekas netrukdytų. Aš tik prisėdau šalia, nieko fiziškai neliesdamas – leidau savo kūnui tapti tam tikru kanalu jos tikrajai esybei.
Vos tik ji įsitaisė, tarp mūsų pradėjo tekėti ypatinga energija. Jos aukštesnioji sąmonė susijungė su manąja ir, pasinaudodama mano kūnu, ji iš esmės ėmė gydyti save. Laikas tarsi sustingo; jaučiausi lyg po vandeniu, kur viskas aišku ir skaidru. Nors atrodė, kad praėjo vos kelios minutės, realybėje prabėgo beveik dvi valandos.
Abu pajutome, kada laikas baigti. Pamažu sugrįžome į sąmoningą būseną. Jai prireikė akimirkos suvokti, kas nutiko, ir įsisavinti savyje naują jauseną. Aš grįžau į salioną pažiūrėti, kaip sekasi architektei.
Po tokių patirčių beveik visada užmirštu, kas konkrečiai įvyko. Tai primena pabudimą iš sapno: vieną akimirką atrodo, kad žinai viską ir niekada nepamirši, o vos po kelių akimirkų viskas išslysta iš atminties – lyg nieko nebūtų nutikę, tik laikas praskriejo. Nebent būna kokia esminė žinia, kurią privalau jai perduoti, ar suprasti pats.
Netikėtas šalutinis poveikis
Mane nustebino architektės pasakojimas apie tai, kas nutiko jai pačiai. Ji liko kitame kambaryje dirbti ir buvo labai susikoncentravusi į projektą. Tačiau vos tik pradėjome seansą, ją staiga užliejo ypatingas ramybės, saugumo ir atgaivos pojūtis. Nors turėjo skubiai pabaigti darbus, akys ėmė merktis, vokai tapo per sunkūs juos išlaikyti atvertus. Apimta palaimingo komforto, ji užmigo tiesiai prie savo nešiojamojo kompiuterio ir prabudo tik mums baigus seansą.
Tai buvo tarsi nušvitimas – gydančioji energija veikė ne vien mano klienę, bet ir visą aplinką, kartu paveikdama ir architektę gretimame kambaryje. Ši patirtis pakurstė mano siekį – jeigu gydantis laukas gali pasiekti ir kitus esančius aplink, kiek toli jis galėtų išsiplėsti?
Ateities vizija: sakrali erdvė
Po šių įvykių ėmiau įsivaizduoti ateitį, kurioje susikuriu idealią darbo aplinką – sakralią vietą, kuri nuolat išlieka „švari“ energetine prasme. Dabar, kai įžengiu į erdvę, stengiuosi ją išvalyti, tačiau tam reikia papildomo dėmesio ir jėgų. O jeigu turėčiau šventovę, kurioje energija jau iš anksto būtų tyra ir pritaikyta ateinantiems žmonėms apsivalyti natūraliai?
Tokioje vietoje galėčiau praleisti savaites ar net mėnesius, pasinerdamas į meditacinę būseną ir iš tolo padėdamas žmonėms, bendruomenėms ar net visiems regionams. Žinoma, iškyla realių klausimų: kaip išgyventi, kur gauti resursų, kokio nuotolio ir poveikio greičio siekti? Tačiau šis vaizdinys man – it kelrodė žvaigždė.
Juk gydymas tėra pirmoji stotelė ilgoje kelionėje. Noriu ir toliau tobulėti, gilinti supratimą apie energijas bei mokytis naujų dalykų. Tikiuosi, kad gyvensiu pakankamai ilgai, kad spėčiau įgyvendinti bent dalį išsvajotų planų. Jei galėčiau iš tiesų padėti pasauliui prieš savo laikui pasibaigiant, tai būtų pirma – bet be galo reikšminga – pergalė.
Pamoka, primenanti galimybes
Kaskart, kai iš širdies stengiuosi kam nors pagelbėti, suprantu, kokios didžiulės galimybės slypi mumyse. Nesvarbu, ar padedu vienam žmogui per dieną, ar per metus, kiekvienas susitikimas atneša naujų žinių apie kitus ir apie mane patį. Man vis dar skamba draugo raminantys žodžiai: „Net ir vienam žmogui padėti jau yra stebuklas.“
Vis dėlto mintyse sukasi klausimas: o kas, jei galėčiau padėti dviem, trims, o gal net tūkstančiams žmonių iškart? Tokios mintys įkvepia svajoti. Šiuo metu lieku susitelkęs į kasdienį žingsnį – tobulinu savo gebėjimus, klausau pamokų, kurias duoda kiekviena akimirka, ir seku širdies balsu. Ne visus atsakymus žinau, bet jaučiuosi vedamas.
Jei kada nors tai nuves prie galimybės apgaubti gydančia šviesa ištisą miestą, šalį ar net visą pasaulį, būsiu pasiruošęs bent pabandyti.