Lepidolitas — alyvinis žėrutis iš ličio turtingų pegmatitų
Lepidolitas — švelniai švytinti, levandų atspalvio žėručio šeimos narė, tarsi krūvelė šilkinių puslapių minerale. Jis susidaro ličio turtinguose granitiniuose pegmatituose ir dažnai žaižaruoja perlinu blizgesiu ten, kur sluoksniai skyla. Ryškioje šviesoje gali atrodyti lyg laukas smulkių veidrodėlių; pro lupą tie „veidrodėliai“ virsta plonomis, lanksčiomis plokštelėmis. Ir trapus, ir spindintis — tarsi tyli knyga, kuri sužimba verčiant puslapį.
Tapatybė ir pavadinimas 🔎
Žėrutis su ličiu
Lepidolitas priklauso triooktaedriniams žėručiams — sluoksninių silikatų grupei, kurioje visi oktaedriniai centrai užimti kationų. Jis artimas trilitionitui ir polylitionitui ir dažnai turi nemažai fluoro. Alyvinę spalvą daugiausia suteikia pėdsakinis manganas, įeinantis į gardelę pakaitomis.
Iš kur pavadinimas
Iš gr. lepís — „žvynas“, nurodant į dribsniuotą įprotį. Atsargiai praskėlę mėginį pamatysite kodėl — ploni, lankstūs lapeliai atsiskiria tarsi puslapiai, su sidabriškai perline skraiste.
Susidarymas ir geologinė aplinka 🌍
LCT tipo pegmatitai
Lepidolitas kristalizuojasi stipriai evoliucionavusiuose, granitiniuose LCT pegmatituose (Lithium–Cesium–Tantalum — Li–Cs–Ta). Šie telkiniai formuojasi iš vėlyvų stadijų lydalų ir skysčių, praturtintų Li, B, F, P ir retomis šarmais, atsiskiriančiais granitams frakcionuojantis.
Draugija ertmėse
Dažni palydovai: spodumenas, petalitas, amblygonitas–montebrasitas, elbaitas (turmalinas) (įskaitant rubelitą), albitas, mikroklinas, kvarcas, polucitas ir tantalitas–kolumbitas. Brangakmenių ertmėse lepidolitas dažnai sudaro švelniai purpurinį foną ryškiems turmalino kristalams.
Nuo lydalo iki žėručio
Vėsstant lydalams, Li ir F mažina kristalizacijos temperatūras ir skatina žėručio formavimąsi. Sluoksniai (T‑O‑T) kraunasi vienas ant kito, juos sieja silpni ryšiai — dėl to būdingas tobulas bazinis skilimas, suteikiantis žėručiui jo „lapelių“ pojūtį.
Trumpa versija: granitai evoliucionuoja, lydalai sukaupia ličio, o uoliena „parašo“ save alyviniais lapeliais.
Išvaizda ir tekstūra 👀
Paletė
- Švelni alyvinė — klasikinė išvaizda.
- Levandų‑violetinė — turtingesnės Mn zonos.
- Rožinė — Mn turtingos ar mišrios agregacijos.
- Pilka‑sidabrinė — šviesios plokštelės, dažnai pakitusios.
Paviršiai pasižymi perliniu iki stikliško blizgesiu; krašteliai gali blizgėti daugybe mikroatspindžių — tarsi „cukraus“ žėrėjimu. Masyvūs gabalai gali būti grūdėti, iš glaudžiai susiklojusių plokštelių.
Dažnos formos
- „Knyginis“ žėrutis — sukrautos plokštelės, skylančios į plonus lapelius.
- Žvyniškos masės — susivėlę plokšteliai su blizgiu perlinio spindesio šydu.
- Kompozitinės plokštės — lepidolitas glaudžiai susimaišęs su kvarcu, albitu ar turmalinu; mėgstamas raižiniams.
Fotografavimo patarimas: minkšta šoninė šviesa ~30° kampu; lepidolito perlinės plokštumos gražiai sužimba be aštraus akinimo.
Fizinės ir optinės savybės 🧪
| Savybė | Tipinis intervalas / pastaba |
|---|---|
| Chemija | K(Li,Al,Rb)3(Al,Si)4O10(F,OH)2; Li ir F turtingas; dažnai yra Rb ir Cs pėdsakų–nežymių kiekių |
| Kristalų sistema | Monoklinė; pseudoheksagoninės plokštelės (žėručio sandara) |
| Kietumas | ~2,5–3 Moso (minkštas; braižomas plienu) |
| Santykinis tankis | ~2,8–2,9 |
| Skilimas | Tobulas pagal {001}; skyla į elastingus lapelius |
| Blizgesys | Perlinis ant skilimo; stikliškas skersiniuose pjūviuose |
| Skaidrumas | Nuo pusiau skaidraus plonuose lapeliuose iki nepermatomo masyviuose agregatuose |
| Lūžio rodikliai | nα ~1,52–1,54 • nβ ~1,54–1,56 • nγ ~1,56–1,57 (kinta su sudėtimi) |
| Dvigubas lūžis | ~0,02–0,04 • dviašis (–); 2V mažas–vidutinis |
| Stabilumas | Stipriai kaitinant dehidratuoja/kinta; gali turėti fluoro — venkite agresyvių rūgščių |
Po lupa / mikroskopu 🔬
Bazinis žvilgesys
Prie 10× skilimo plokštelės rodo lygiagrečias, šilkines mikrolinijas ir perlinį atspindį, kuris „slenka“ pasukus — it mažytės „scenos švieselės“ ant kiekvieno lapelio.
Grūdėtos masės
Masyviame lepidolite ieškokite mozaikinių plokštelių, atspindinčių šiek tiek skirtingais kampais — taip atsiranda žėrėjimo efektas. Kraštuose gali matytis ploni, pusiau skaidrūs levandiniai lapeliai.
Intarpai ir draugai
Dažni adatiniai turmalino skeveldrai, mikro‑kvarcas ir smulkūs lauko špato strypeliai. Pegmatito matricoje skilimo plokštelės gali „apglėbti“ kvarco ar turmalino prizmes kaip alyviniai puslapiai aplink skirtukus.
Panašūs ir kaip atskirti 🕵️
Muskovitas (su purpuriniu atspalviu)
Panašus žėrutis, bet dažniausiai sidabriškai bespalvis iki rusvo. Lūžio rodikliai kiek didesni; Mn sukelti rožiniai tonai būdingi rečiau. Lepidolitas paprastai šiltesnių alyvinių atspalvių.
Violetinis fluoritą
Gali būti alyvinis ir pusiau skaidrus, bet turi tobulą oktaedrinį skilimą ir gerokai mažesnį kietumą (4). Fluoritas neturi žėrutiškų lapelių ir perlinio bazinio žvilgesio.
Sugilitas ir čaroitas
Abu — violetiniai silikatai. Sugilitas — nepermatomas, masyvus ir kietesnis; čaroitas — skaidulinis su besisukančiu šatojansu. Nė vienas neskilinėja į lanksčius lapelius.
Violetinis lepidolitas ir purpuritas
Purpuritas (Mn fosfatas) — matinis, žemtiškas ir trapus, be perlinio, mikinių lapelių skilimo. Kai kuriuose mėginiuose spalva truputį nusitrina ant pirštų — lepidolitas taip nesielgia.
Kompozitai ir dažai
Stabilizuoti ar dažyti aglomeratai gali mėgdžioti alyvinius tonus. Po padidinimu ieškokite dervos tiltelių, burbuliukų ir pernelyg vienodo nusidažymo. Natūralus lepidolitas rodo plokšteles ir subtilų spalvinį zonavimą.
Greita atpažinimo atmintinė
- Perliniai lapeliai, atsisluoksniuojantys viena kryptimi.
- Minkštas (2,5–3) su lanksčiais, elastingais lapeliais.
- Alyvinė–rožinė nuo Mn; žėrutiškas blizgesys šoninėje šviesoje.
Lokalitetai ir asociatai 📍
Klasikiniai regionai
Brazilija (Minas Žeraisas), Afganistanas ir Pakistanas (Hindu Kušas / Nuristanas), Madagaskaras, Zimbabvė (Bikita), Namibija ir JAV (Kalifornijos Pala ir Mesa Grande rajonai; Meino Oksfordo apygarda; Pietų Dakota ir Naujoji Meksika) — gerai žinomi ličio pegmatitų šaltiniai.
Tipiniai palydovai
Lepidolitas randamas greta spodumeno, elbačio (turmalino), kvarco, albito, mikroklino, kasiniterito, tantalito, polucito ir topazo. Ertmėse jis dažnai iškloja sieneles švelniai violetiniais „puslapiais“.
Priežiūra, laikymas ir eksponavimas 🧼
Laikymas rankose
- Saugokite nuo smūgių — dėl tobulo skilimo kraštai gali luptis.
- Karoliukams/kabošonams ilgaamžiškumą didina montavimai, saugantys briaunas.
Valymas
- Naudokite drungną vandenį, švelnų muilą ir minkštą šluostę/šepetėlį.
- Venkite ultragarso/garo, stiprių rūgščių/šarmų ir ilgo mirkymo.
- Gerai nusausinkite; vanduo gali susigerti tarp lapelių ir silpninti kraštus.
Saugojimas ir ekspozicija
- Laikykite paguldytą ar paremtą; venkite taškinių apkrovų ant plonų lapelių.
- Šoninė ~30° šviesa nuotraukose sustiprina perlinį žvilgesį.
DUK ❓
Ar lepidolitas — svarbi ličio rūda?
Jis gali būti reikšmingas vietinis šaltinis, ypač pegmatituose, kuriuose kasama ir spodumenas/petalitas. Taip pat žinomas dėl to, kad kai kuriuose telkiniuose koncentruoja Rb ir Cs.
Kodėl mano mėginys taip stipriai blizga?
Kiekviena smulki skilimo plokštelė veikia kaip veidrodėlis. Kai plokštelės orientuotos truputį skirtingais kampais, susidaro „konfeti“ atspindžių efektas — ypač ryškus grūdėtose masėse.
Ar lepidolitas gali būti skaidrus?
Ploni lapeliai gali būti pusiau skaidrūs ir rodyti subtilų alyvinį atspalvį. Dauguma vitrininių mėginių skaidrūs tik pakraščiuose, o bendrai — nepermatomi.
Kas gražiai dera ekspozicijose su juo?
Balto kvarco kontrastas, žalias elbaitas spalviniam akcentui arba blyškus albitas švelniam, „oras + šviesa“ deriniui.
Mažas juokelis pabaigai: lepidolitas — vienintelė knyga, kurią galima sustatyti mineralų vitrinoje — pilna sluoksnių ir sužimba, kai ją „atidarai“.