Antofilitas — mentinė žaluma iš metamorfinės kaitros
Antofilitas—amfibolis, mėgstantis ramią metamorfinių uolienų draugiją. Jis auga kaip mentiniai prizmai, šilkiniai pluoštiniai kilimėliai ir kartais spindulinės skrotelės, dėvėdamas žemiškas žalias ir rusvas spalvas, lyg ką tik nuo šlaito. Tai vadovėlinis mineralas mokant skilimo kampų (klasikinė amfibolių „V“ forma) ir santūrus grožis, ypač derinyje su sniego baltumo talku ar švelniai pilku chloritu.
Tapatybė ir šeima 🔎
Amfibolis su „tvarka“
Antofilitas—vienas iš nedaugelio ortorombinių amfibolių (daugelis giminaičių—monokliniai). Jis priklauso antofilito–gedrito serijai; cheminė sudėtis kinta keičiantis Mg su Al ir Fe, todėl spalva slenka nuo šiaudinės–žalsvos link sodresnių rudažalių.
Pavadinimas ir reikšmė
Pavadinimas primena „lapo pavidalo“ agregatus—tarsi lapų krūvos ar plonos mentės. Tinkamomis sąlygomis jis taip pat auga smulkiomis, šilkinėmis skaidulomis, kurios metamorfiniuose uolienose sudaro tarsi veltinio sankaupas.
Kur susidaro 🧭
Metamorfuotos magnio turtingos uolienos
Antofilitas klesti ten, kur Mg turtingos uolienos (pvz., ultramafitinės ar magneziniai nuosėdiniai sluoksniai) „iškepamos“ per regioninę metamorfozę. Dažnai auga kartu su talku, chloritu ir ortopiroksenu, žymėdamas amfibolito facijos sąlygas.
Kontaktinės zonos ir skarnai
Intruzijų kontaktuose su dolomitinėmis uolienomis ir Mg turtingais nuogulais jis gali lydėti forsteritą, spinelį ir kordieritą skarninio tipo asociacijose—tikros vadovėlinės metamorfinės mozaikos.
Retrogradinės istorijos
Vėlesni skysčiai gali suminkštinti antofilitą į talką išilgai skilimo plokštumų, sukurdami dviejų tonų vaizdą: kietos mentės, įrėmintos minkštu, šilkiniu pakitimu.
Slėgis suorganizuoja orkestrą; antofilitas groja klarneto partiją—skaisčią, „medinę“ ir gražiai kryptingą.
Paletė ir habituso žodynėlis 🎨
Paletė
- Pistacijos iki alyvuogių — Mg turtingi tonai.
- Rudažalia — daugiau Fe arba pašviesėjusių menčių kraštai.
- Perlinė sidabrinė — šviežiose skilimo plokštumose ir pluoštiniuose blizgesiuose.
- Pilka — įprasta masyviuose agregatuose.
Blizgesys stikliškas šviežiuose paviršiuose, perlinis–šilkinis pluoštiniuose; briaunos gali turėti subtilų satininį švytėjimą.
Habitusų žodžiai
- Mentinis/prizminis — pailgi kristalai su aiškiais galais.
- Spindulinės skrotelės — „žvaigždės sprogimo“ kekės iš centrinio taško.
- Pluoštinis — smulkių skaidulų kilimėliai ar gyslelės.
- Granuliuotas/masyvus — susikibusios amfibolio mozaikos skalūnuose.
Nuotraukų patarimas: Žemas, slenkantis apšvietimas išryškina skilimo plokštumas; matinis tamsus pjedestalas apsaugo alyvinius tonus nuo „išplovimo“.
Fizinės ir optinės detalės 🧪
| Savybė | Įprastas intervalas / pastaba |
|---|---|
| Chemija | Mg₇Si₈O₂₂(OH)₂, su Fe pakaitomis iki ferroantofilito; Al gausėjant slenka į gedritą |
| Kristalų sistema / grupė | Ortorombinis amfibolis |
| Kietumas (Mohso) | ~5.5–6 |
| Santykinis tankis | ~2.9–3.2 (didėja didėjant Fe) |
| Skilimas / lūžis | Dvi geros skilimo kryptys ~56° ir 124°; lūžis skiedrėtas–nelygus |
| Blizgesys / peršviečiamumas | Stikliškas iki perlinio; plonose briaunose peršviečiamas, kitaip—nepermatomas |
| Optika | Dviašis (+); RI ~1.61–1.66; dvigubas lūžis iki ~0.02; pleochroizmas nuo šiaudinio → alyvuogių → rudo |
| Brūkštas | Baltas |
| Alteracija | Dažna į talką, chloritą, serpentiną išilgai skilimo ir pakraščiuose |
| Apdorojimai | Nebūdingi; poliruotos plokštės retos dėl skiedrėto lūžio |
Po lupa 🔬
Skilimo „V“
Dvi susikertančios skilimo šeimos sutinka ties ~56° ir ~124°. Lūžusiuose galuose jos sudaro tvarkingą, pasikartojančią V—labai smagu atpažinti.
Skiedrėti galai
Švieži lūžiai atrodo skiedrėti, su mažomis ietelėmis. Briaunos dažnai paryškėja perlinėmis blyksnėmis įžambiai apšvietus.
Alteracijos aureolės
Išilgai plyšių ieškokite talko ar chlorito—šviesaus apvado, kuris suminkština kontūrą ir suteikia tekstūrinį kontrastą.
Panašūs ir painiojami 🕵️
Hornblendė (įprastas amfibolis)
Dažniau tamsesnė ir monoklinė; chemijoje yra Ca. Skilimo kampai panašūs, tačiau hornblendė retai turi tokį ortorombinį, mentinį antofilito „purkštą“.
Tremolitas–aktinolitas
Baltiesni iki žolės žalumo amfiboliai; paprastai pluoštiškesni ir Ca turtingi. Tremolito plonos briaunos gali būti beveik bespalvės.
Ortopiroksenas (enstatitas)
Dvi skilimo kryptys arti 90° (piroksenų stilius), o ne amfibolių V. Dažnai bronziškesnis ir kitoks blizgesys.
Kamingtonitas–gruneritas
Monokliniai amfiboliai su rudais tonais; atskyrimui padeda optiniai bandymai arba detali habituso analizė.
Trumpas patikros sąrašas
- Alyvuogių–rudažalės mentės ar skrotelės?
- Ryškus skilimo V ~56°/124°?
- Perlinės briaunos; talko/chlorito apvadai? → Antofilitas.
Kilmės vietos ir pastabos 📍
Kur pasižymi
Klasikiniai metamorfiniai juostai Skandinavijoje (Norvegija, Suomija), Apalačuose (JAV) bei dalyje Alpių ir Indijos pateikia gražias mentines kekes ir pluoštines sankaupas talko bei chlorito kaimynystėje.
Kaip jis naudojamas
Kaip kolekcinis mineralas ir metamorfinis indikatorius—jo buvimas padeda geologams perskaityti slėgio–temperatūros istorijas. Lapidarijoje retas dėl skiedrėto lūžio.
Priežiūra ir eksponavimas 🧼⛰️
Tvarkymas
- Remkite iš apačios; antofilitas gali būti skiedrėtas išilgai skilimo.
- Naudokite pūstuką ar labai minkštą šepetėlį; venkite intensyvaus trynimo, kuris gali pakelti smulkias skiedras.
- Laikykite atokiau nuo abrazyvių paviršių, galinčių subraižyti perlines plokštumas.
Tvirtinimas ir laikymas
- Dėkite ant putplasčio ar akrilo „lopšių“; lengvai fiksuokite prie pagrindo.
- Labai smulkiems pluoštiniams gabalams—eksponuokite po skaidriu gaubtu, kad paviršiai liktų nejudinami.
- Transportuokite standžiai priglaudę, kad menčių galiukai nekalenantų.
Fotografavimas
- Žemas, kryptinis apšvietimas pažadina perlinį švytėjimą.
- Juodi skydeliai sutramdo „karštuosius taškus“; šviesus šoninis atšvaitas pradaro šešėlius tarp menčių.
- Kadruokite taip, kad matytųsi skilimo V—tai amfibolių parašas.
Praktiniai bandymai 🔍
Skilimo kompasas
Nukreipkite siaurą šviesos spindulį išilgai lūžusio krašto ir sekite dvi blizgančias plokštumas—išmatuokite kampą (gausite apie 56°/124°). Maža struktūrinės geologijos pamokėlė.
Alteracijos kontrastas
Po lupa ieškokite blyškių talko ar žalių chlorito apvadų išilgai antofilito menčių. Tekstūros kaita milimetruose pasakoja vėstančių skysčių istoriją.
Antofilitas—kalnų statyba miniatiūroje: tvarkingas, kryptingas ir tyliai stiprus.
Klausimai ❓
Kodėl svarbi ortorombinė sistema?
Ji išskiria antofilitą iš daugumos amfibolių (dažnai monoklinių). Simetrija pasireiškia aiškiu mentiniu habitusu ir specifine optika.
Ar jis visada žalias?
Ne—Mg gausūs egzemplioriai būna šiaudinių iki alyvinių tonų; Fe turtingas ferroantofilitas krypsta į rudažalį. Oras ir alteracija prideda pilkų bei perlinių atspalvių.
Ar galima šlifuoti kabochonais?
Retai. Skiedrėtas lūžis ir skilimas daro pjovimą sudėtingą. Kolekcininkai mieliau renkasi natūralias kekes ir gabalus matricoje.
Kuo čia dėtas antofilitas–gedritas?
Tai kietojo tirpalo serija. Didėjant Al (link gedrito), gylėja spalvos ir subtiliai kinta savybės; daug egzempliorių yra tarpinių sudėčių.